logo

Šaltuonos g. 14, Eržvilkas
Telefonas: (8 447) 43158

El. paštas:  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

 


Apie patyčias

Patyčios nėra ta patirtis, kuri padeda vaikui būti tvirtesniam ir užsigrūdinti. Tyrimai rodo, kad patyčios gali sukelti daug įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių neigiamų padarinių ne tik vaikams, iš kurių tyčiojamasi, bet ir tiems, kurie tyčiojasi ar stebi patyčias.

  • Vaikai, kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, patiria nerimą, baimę. Ilgalaikis nerimas ir baimė yra psichikos sveikatos problemų rizikos veiksnys.
  • Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, dažniau liūdi, jaučiasi prislėgti, mažiau pastiki savimi, prasčiau save vertina. Jie pradeda galvoti, kad tikrai turi trūkumų, yra blogi, juokingi, negražūs ir pan.
  • Tyčiojimasis gali būti viena priežasčių, kodėl vaikai vengia eiti į mokyklą, lankyti pamokas. Dėl to gali imti prastėti jų dėmesingumas mokykloje, mokykliniai pasiekimai, vaikams gali būti sunku mokytis.
  • Patyčios ilgainiui gali paskatinti rastis kitokį agresyvų ar socialiai nepageidaujamą elgesį vyresniame amžiuje. Vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, daug dažniau įsivelia į muštynes, niokoja kitų asmenų nuosavybę.
  • Patyčios neigiamai veikia vaikus, kurie stebi patyčias. Tokie gali jausti baimę ir manyti, kad kitą kartą irgi gali tapti patyčių auka, arba jaustis kalti, kad negali ar nemoka padėti tam, iš kurio tyčiojamasi.
  • Patyčios sukuria baimės ir nesaugumo atmosferą mokykloje. Tai neigiamai veikia mokinių mokymąsi. Į mokyklą vaikai turėtų eiti nesibaimindami, kad kiti su jais nesikalbės, juos stumdys, muš. Jei mokiniai mato, kad nereaguojama į tyčiojimąsi, formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra tinkamas ir priimtinas

Mitai apie patyčias

MITAS: Vaikai yra vaikai! Juk jie tik juokais užkabinėja vieni kitus.
REALYBĖ: Kartais patyčios yra painiojamos su humoru, pajuokavimu, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Patyčios nuo humoro raiškos skiriasi tuo, kad tas, iš kurio tyčiojamasi, jaučiasi skaudinamas, žeminamas, o tiems, kurie tyčiojasi ir stebi, tai atrodo juokinga.

MITAS: Laikui bėgant vaikai išaugs ir liausis tyčiotis. Tyčiojimasis yra natūralus reiškinys tarp bręstančių vaikų. Todėl neverta kreipti ypatingo dėmesio į tai.
REALYBĖ: Tyčiojasi ir vaikai, ir suaugusieji, patyčios vyksta mokykloje, darbe, šeimoje. Netiesa, kad tyčiotis baigiama baigus mokyklą. D. Olweuso atliktas tyrimas rodo, kad 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24 metų padarė bent vieną nusikaltimą, 35–40 proc. – tris ir daugiau nusikaltimų. Labai mažai tikėtina, kad patyčios gali liautis savaime. Skirtingi tyrimai rodo, kad patyčias galima sumažinti tik įgyvendinant atitinkamas prevencines programas.

MITAS: Patyčių auka privalo apsiginti pati.
REALYBĖ: Neretai manoma, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų „puikiai“ tvarkosi su bendraamžių patyčiomis – sprendžia šią problemą pasitelkdami fizinę agresiją, mušdamiesi ir kitaip kovodami su skriaudėjais. Tačiau toks sprendimo būdas nepanaikina problemos. Kartais tėvai gali skatinti tokį vaikų gynimosi būdą, patardami jiems „duoti atgal“, kai kas nors prie jų kabinėjasi. Vis dėlto patyčioms būdingas nelygiavertis jėgų santykis: paprastai patyčias surengia keletas skriaudėjų, besityčiojantys vaikai būna vyresni, stipresni. Dėl to apsiginti tampa sunku, ir vaikams be išorinės pagalbos, neagresyviais būdais gali būti sudėtinga sustabdyti patyčias.

MITAS: Patyčias patiria tik nedidelis skaičius mokinių.
REALYBĖ: Iš tiesų tyčiojimasis paveikia visus vaikus: vieni tyčiojasi iš kitų, kiti patiria patyčias, treti stebi tai, kas vyksta. Visi vaikai atlieka tam tikrą vaidmenį vykstant patyčioms: vieni aktyviai įsitraukia į patyčias, kiti stengiasi laikytis nuošaliai, o kai kurie – mėgina apginti skriaudžiamąjį.

MITAS: Mokyklose buvo ir bus tyčiojamasi. Patyčių masto neįmanoma sumažinti.
REALYBĖ: Tyčiojimasis nėra naujai atsiradusi elgesio rūšis – patyčių buvo visada. Jų mastas labai skirtingas įvairiose šalyse. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių mastą įmanoma gerokai sumažinti. Štai Didžiojoje Britanijoje įgyvendinant programas patyčių mastas buvo sumažintas nuo 80 iki 20 proc., Norvegijoje – iki 50 proc.

MITAS: Kiekvienas vaikas privalo išmokti kovoti už save, todėl šiek tiek patyčių nekenkia, atvirkščiai, padeda būti tvirtesniam, užsigrūdinti.
REALYBĖ: Patyčios nėra ta patirtis, kuri padeda vaikams būti tvirtesniems ir užsigrūdinti. Priešingai, tyrimai rodo, kad patyčios gali sukelti daug įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių padarinių vaikų elgesiui, emocinei būsenai, bendravimui.

MITAS: Skųstis, kad iš tavęs tyčiojasi, yra kvaila ir vaikiška.
REALYBĖ: Skundimasis ar skundimas yra suvokiami kaip netinkamas, netgi smerktinas elgesys. Ši nuostata neleidžia vaikams prasitarti apie patiriamas patyčias, o suaugusiesiems – sužinoti, kas vyksta tarp vaikų. Siekiant sumažinti patyčių mastą būtina šią nuostatą keisti. Iš tikrųjų kreiptis pagalbos, papasakoti, kad tave skriaudžia, yra labai gerai – taip elgdamasis vaikas rūpinasi savimi, savo saugumu. Prasitardami suaugusiesiems apie matytas patyčias vaikai elgiasi teisingai, tai rodo, kad jie rūpinasi savo bendraamžiais, saugumu savo klasėje ir mokykloje.

MITAS: Fizinis smurtas yra skaudesnis negu šaipymasis žodžiais. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių nepaliksi ir žmogaus neužmuši.
REALYBĖ: Skirtumas tarp fizinio veiksmo ir šaipymosi žodžiais yra tas, kad sužeidus fiziškai skaudamą vietą aptikti nesunku, skausmą galima numalšinti įvairiomis priemonėmis. O žodinių patyčių sukelto skausmo neįmanoma apčiuopti, jį kur kas sunkiau numalšinti. 

Kodėl vaikams sunku papasakoti apie patyčias ?

Vaikams dažnai sunku prasitarti apie patyčias. Kodėl? Vaikai į šį klausimą atsako taip:

  • „Baisu, kad skriaudėjai kerštaus“.
  • „Nenoriu būti skundiku“.
  • „Nenoriu jaudinti tėvų“.
  • „Gėda, kad pats negaliu apsiginti“.
  • „Baisu prarasti draugus“.
  • „Sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti“.
  • „Bijau tėvų reakcijos“.
  • „Jaučiuosi sutrikęs“.
  • „Tai vis tiek nepakeis situacijos“.

Vaikai neretai mano, kad suaugusieji negali padėti išspręsti patyčių situacijų ir tik pablogins situaciją. Arba tvirtai tiki šiuo tarp vaikų įsigalėjusiu mitu: „Prasitardamas suaugusiesiems apie tai, kad iš tavęs tyčiojasi, tampi skundiku“. Šią vaikų nuostatą būtina keisti. Labai svarbu jiems parodyti, kad kreipimasis pagalbos yra teigiamas dalykas, kad papasakoję apie patyčias jie padės ir sau, ir kitiems vaikams.

Ar Jūsų vaikas patiria patyčias

Dažnai vaikai vengia pasakoti apie patyčias ne tik mokyklos darbuotojams, bet ir tėvams ar kitiems šeimos nariams. Kai vaikas tyli, labai sunku suprasti jo jausmus, patyrimus, jo skausmą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaikui viskas gerai. Tačiau jeigu jis nieko nepasakoja apie skausmą ir liūdesį, patiriamą mokykloje, dar nereiškia, kad nepatiria patyčių arba nėra patyčių liudininkas.
Yra požymių, bylojančių apie vaikų patiriamas patyčias mokykloje:

  • grįžta iš mokyklos su sugadintais daiktais, praradę kokį nors daiktą ar pinigus;
  • turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių;
  • iš namų į mokyklą ėmė vaikščioti kitu keliu;
  • nenori eiti į mokyklą be jokios aiškios priežasties;
  • grįžę iš mokyklos būna irzlūs, nuliūdę ar neįprastai emocingi.

Klausimai, kurie gali padėti išsiaiškinti, ar vaikai patiria patyčias mokykloje:

Jaunesniųjų klasių mokiniams:

Ką vaikas veikė mokykloje šiandien?
Su kuo jis žaidė? Kokius žaidimus žaidė?
Ar jam patiko tie žaidimai, kuriuos jis žaidė su bendraamžiais?
Ar buvo kas nors, kas šiandien mokykloje jam nepatiko (per pamokas, ką nors veikiant su bendraamžiais)?
Kaip sekasi vaiko bendraamžiams?
Ar vaikas nori rytoj eiti į mokyklą?

Vyresniųjų klasių mokiniams:

Ką vaikas veikė mokykloje šiandien?
Ką veikė su bendraamžiais pertraukų metu?
Ar nutiko kas nors, kas šiandien mokykloje jam nepatiko (per pamokas, ką nors veikiant su bendraamžiais)?
Ar yra kokia nors pamoka, kuri vaikui nepatinka? Kodėl?
Ar yra mokykloje, klasėje vaikų, kurie vaikui nepatinka? Kodėl?

Kaip padėti patyčias patiriančiam vaikui?

Sužinojus, kad Jūsų vaikas patiria bendraamžių patyčias, Jums gali būti pikta arba liūdna. Kartais „Vaikų linijai“ vaikai pasakoja, kad nedrįsta tėvams prasitarti apie patiriamas patyčias, nes bijo juos nuliūdinti. Kartais vaikai nepasakoja tėvams apie patyčias, nes baiminasi, kad šie nepatikės arba tiesiog pasakys: „Nekreipk dėmesio!“

Ką galite padaryti:

1. Išklausykite

  • Jei vaikas prasitaria Jums, kad patiria bendraamžių patyčias, pirmiausia išklausykite jį. Leiskite išpasakoti viską, kas jam nutiko.
  • Pasakodamas apie bendraamžių patyčias vaikas gali laikyti save skundiku. Būtinai pasakykite jam, kad jis gerai padarė papasakodamas Jums apie tai. Patikinkite, kad vaikas bet kada gali kreiptis pagalbos į Jus, ir skatinkite jį ir toliau pasakoti, kaip jam sekasi.
  • Kalbėkite su vaiku ir bandykite išsiaiškinti, kaip vyksta patyčios, kas tyčiojasi, kokiais būdais tyčiojamasi, kaip dažnai. Užsirašykite arba pasiūlykite vaikui užrašyti faktus apie vykstančias patyčias.

2. Kartu su vaiku ieškokite sprendimo būdų

  • Kai Jūsų vaikas papasakoja apie patyčias, labai svarbu, kaip Jūs reaguojate ir elgiatės toliau. Pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingas tik tuomet, kai jį aptarsite su savo vaiku ir sprendimą, kaip toliau reaguoti, priimsite kartu. Taigi būtinai aptarkite kartu su vaiku, ką ir kaip toliau daryti. Galbūt galite vaikui pasiūlyti užrašyti, kaip iš jo tyčiojamasi. Užrašai pravers, kai kreipsitės pagalbos į mokytojus – jie padės tiksliau įvardyti, kaip su Jūsų vaiku elgiamasi.
  • Išsiaiškinkite, kas vyksta pačiam vaikui prieš prasidedant patyčioms. Pasitaiko, tiesa, labai retai, kad vaikas savo elgesiu gali erzinti kitus vaikus ir taip skatinti juos agresyviai elgtis. Tuomet vaiką reikia mokyti elgtis kitaip.
  • Drauge su vaiku pagalvokite, kas iš mokyklos suaugusiųjų gali jam padėti. Aptarkite galimybę drauge nueiti pasikalbėti su mokytojais. Gali būti, kad vaikas norės kalbėtis ne su savo auklėtoju, bet su kitu mokytoju, su kuriuo kalbėdamas jis jausis saugiai.
  • Pagrindinis patyčių mažinimo būdas – keisti atmosferą klasėje ir santykius tarp bendraamžių. Jei iš vaiko nuolat tyčiojamasi, neskubėkite jo iškelti į kitą mokyklą. Viena vertus, toks veiksmas pareikalaus iš vaiko daugybės pastangų mėginant įsitvirtinti naujoje klasėje, kita vertus, negalima garantuoti, kad patyčios liausis.
  • Patyčios nesiliauja iš karto. Tam reikia laiko. Padrąsinkite vaiką ir toliau pasakoti Jums apie tai, kas vyksta mokykloje.

3. Kreipkitės į klasės auklėtoją, mokytojus ar mokyklos administraciją

  • Labai svarbu, kad kalbėtumėtės su mokytojais apie patyčias, kad jie žinotų, kas vyksta. Kalbėdami su klasės auklėtoju pareikškite susirūpinę tuo, kas vyksta Jūsų vaikui, tačiau susilaikykite nuo kaltinimų. Galima pasiteirauti, kaip vaikui sekasi bendrauti su kitais vaikais klasėje, kaip auklėtojas vertina santykius tarp klasės draugų.
  • Svarbu, kad bendraudami su mokytojais būtumėte konkretūs ir aiškiai nupasakotumėte problemą. Pateikite jiems konkrečių Jūsų vaiko mokyklinio gyvenimo faktų, nes mokytojai gali ir nepastebėti, kad vyksta patyčios.
  • Pasižymėkite, ką nutarėte su klasės auklėtoju, kokių veiksmų planuojama imtis, ir atsižvelkite į šį planą ateityje.
  • Gali būti, kad šaipomasi ne tik iš Jūsų vaiko, bet ir iš kitų. Nemanykite, kad informuodami apie šią problemą keliate nemalonumų mokytojams ar tik eikvojate jų laiką. Galite pasikalbėti ir su mokyklos direktoriumi ar direktoriaus pavaduotoju, su jais pasitarti, kaip reaguoti į susiklosčiusią situaciją ir elgtis toliau.
  • Palaikykite kontaktą su mokyklos darbuotojais. Jie gali Jums papasakoti apie įvykius, vykstančius mokykloje, kurie gali būti susiję su Jūsų vaiko gerove. Pasidalykite su jais informacija, kaip pasikeitė Jūsų vaiko elgesys, ar patyčių sumažėjo.
  • Prisiminkite, kad sumažinti ar sustabdyti patyčias – ne vieno žmogaus jėgoms. Norint veiksmingai spręsti šią problemą reikia, kad į tai aktyviai įsitrauktų mokytojai, mokyklos administracija, tėvai, kiti mokiniai.

4. Būkite šalia

  • Galbūt nujaučiate, kad Jūsų vaikas patiria patyčias, tačiau nedrįsta Jums nieko pasakoti. Galbūt galite paklausti apie tai savo vaiko draugų ar mokytojų.
  • Labai svarbu, kad Jūsų vaikas kam nors papasakotų apie patiriamas patyčias. Jeigu jis atsisako apie tai kalbėti su Jumis, pasiūlykite jam pasikalbėti su kuo nors kitu: kitu šeimos nariu, mokytoju, arba paskambinti į „Vaikų liniją“.
  • Labai svarbu, kad savo vaikui sakytumėte, jog jį mylite ir stengsitės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis jaustųsi saugus. 

Ko nereikia daryti, kai vaikas patiria patyčias

  • Nevertėtų elgtis skubotai, pavyzdžiui, pulti susitikti ir pasikalbėti su besityčiojančio vaiko tėvais. Gali būti, kad būtent tokio elgesio Jūsų vaikas ir bijo. Jis gali baimintis, kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės.
  • Nepulkite sakyti: „Nebūk skystablauzdis, juk tave tik erzina!“, „Visa tai praeis“, „Tvarkykis su tuo pats“. Nemanykite, kad vaikas pats vienas susitvarkys su patyčiomis. Jei jis pasakoja Jums apie tai, kas vyksta, vadinasi, prašo pagalbos.
  • Nekaltinkite vaiko dėl patiriamų patyčių sakydami: „Pats esi kaltas dėl to“. Vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojasi.
  • Nesiūlykite vaikui „duoti atgal“. Kai kurie vaikai su patyčiomis bando tvarkytis mušdamiesi ir kitais agresyviais veiksmais. Tačiau agresyviai gindamiesi jie kitų gali būti įvertinti kaip skriaudėjai ir būti apkaltinti.
  • Nepalikite vaiko vieno spręsti šios problemos. 

Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų

Nujausti, kad Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų, galima pastebėjus, kad jis yra linkęs su bendraamžiais elgtis agresyviai, kilusius nesutarimus ar konfliktus spręsti jėga, netikėtai įsigyja pinigų, namo parsineša nematytų daiktų, kurių pats negalėtų nusipirkti.
Sužinoję apie agresyvų savo vaiko elgesį galite labai nusivilti juo ar supykti, norėti nubausti jį. Tačiau nuo tokių veiksmų geriau susilaikyti ir pamėginti suprasti, kas skatina vaiką taip elgtis. Kartais vaikai pradeda tyčiotis reaguodami į kokius nors įvykius. Galbūt įvyko kokių nors svarbių pasikeitimų ar įvykių šeimoje, mokykloje? Galbūt vaiką slegia kokie nors sunkumai mokykloje, su kuriais pats nesusitvarko? Galbūt iš Jūsų vaiko irgi kas nors tyčiojosi? O gal Jūsų vaikas nežino, kad tyčiojimasis yra netinkamas ir kitą žeidžiantis elgesys?

Sužinoję, kad Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų:

1. Likite ramūs. Prieš imdamiesi tolesnių veiksmų ramiai apsvarstykite, kaip norite reaguoti, ką norite pasakyti savo vaikui, kaip su juo apie tai kalbėsitės.

2. Pasikalbėkite su vaiku:

  • Pamėginkite ramiai pasikalbėti su savo vaiku apie tai, kas vyksta. Be kaltinimų prasitarkite jam, ką sužinojote apie jo elgesį. Paskatinkite jį kalbėti ir papasakoti, kas skatina jį taip elgtis. Galbūt Jūsų vaikui reikalinga Jūsų pagalba?
  • Pasakykite, kad įvairios patyčios (pravardžiavimas, užkabinėjimas ir pan.) yra netinkamas ir kitą žmogų skaudinantis elgesys. Paskatinkite vaiką atsiprašyti nuskriaustojo. Tačiau labai svarbu, kad tai jis padarytų neverčiamas.
  • Jei nepavyksta su vaiku pasikalbėti, turėkite kantrybės. Parodykite jam, kad Jums rūpi, kas vyksta, ir esate sunerimę dėl jo.

3. Stebėkite ir keiskite vaiko elgesį:

  • Stebėkite vaiko elgesį, atkreipkite dėmesį, ką jis veikia, su kuo bendrauja. Jeigu jis judrus, įtraukite jį į tokią veiklą, kur jis galėtų panaudoti savo energiją į gera, pvz., lankyti sporto būrelį.
  • Aiškiai įvardykite vaikui, kad netoleruosite jo agresyvaus elgesio ir norite, jog su kitais vaikais jis elgtųsi draugiškai. Vaikas turi aiškiai žinoti tinkamo ir netinkamo elgesio ribas – ką jis gali daryti ir ko ne.
  • Padėkite vaikui suprasti, kad likti tvirtam ir mokėti apginti savo teises galima ir visiškai nenaudojant agresijos. Įsivaizduokite situaciją, kurioje yra prašoma išjungti muziką: „Išjunk muziką TUOJ PAT!“ Taigi tikslas – išjungti muziką, bet toks reikalavimas skamba agresyviai ir gali suerzinti žmogų, kuriam ši frazė skirta. Tačiau tą patį tikslą galima pasiekti ir kitu būdu: „Ar galėtum išjungti muziką, man ji trukdo dirbti“. Tikėtina, kad toks prašymas bus išgirstas ir išpildytas greičiau. Vaikas Jūsų padedamas turėtų pajusti, kuo skiriasi agresyvumas ir tvirtumas, bei atitinkamai koreguoti savo elgesį.
  • Aptarkite su vaiku, kaip Jūs reaguosite, jei patyčios kartosis. Svarbu apgalvoti, kaip skatinsite tinkamą vaiko elgesį ir stabdysite netinkamą, bei aptarti tai su vaiku. Vaikas turi žinoti, ko jis gali tikėtis už vienokį ar kitokį elgesį.
  • Stengdamiesi stabdyti patyčias galite paskirti veiksmingas ir nesmurtines nuobaudas už taisyklių laužymą (pvz., „Jeigu tu ir vėl tyčiosies, turėsiu tau mažinti kišenpinigius“).
  • Skatinkite vaiką stengtis keisti savo elgesį. Stebėkite jį. Jeigu vaikas elgiasi deramai, draugiškai, atkreipkite dėmesį į tai ir pagirkite už gerą elgesį. Tokiu būdu labiau tikėtina, kad vaikas elgsis tinkamai ir ateityje.
  • Stenkitės neleisti vaikui žiūrėti TV laidų, filmų, žaisti kompiuterinių žaidimų, kur rodomas agresyvus elgesys.
  • Stebėkite savo elgesį: gal vaikas tiesiog kartoja tai, ką girdi iš Jūsų? Vaikai greitai išmoksta elgtis agresyviai, jei šeimoje problemos nuolat sprendžiamos agresyviais būdais.

Jūsų vaikas - patyčių stebėtojas

Nemažai mokinių vengia įsitraukti į stebimas patyčias ir padėti skriaudžiamam vaikui, nors ir sielojasi dėl to. Vaikai, stebintys patyčias, vengia akivaizdžiai į jas reaguoti, nes mano, kad:

  • patys gali tapti patyčių auka;
  • dar labiau pakenks aukai;
  • nesulauks jokio palaikymo iš kitų mokinių ar mokytojų.

Vaikų apklausos rodo, kad labai dažnai jiems nėra malonu stebėti patyčias. Stebint patyčias ir nepadedant aukai nemažai daliai vaikų baisu ir gėda. Taigi nesvarbu, kokį vaidmenį atlieka vaikai – patyčios veikia kiekvieną.

Jei žinote ar įtariate, kad Jūsų vaikas stebi patyčias:

  • Paskatinkite vaiką papasakoti apie patyčias, kurias stebėjo. Aptarkite, kaip jis jaučiasi, ką patiria.
  • Jeigu sužinojote vykstant patyčias, praneškite apie tai mokyklos darbuotojams. Galite tai padaryti anonimiškai.
  • Namie pakalbėkite su savo vaiku apie smurtą, patyčias. Paklauskite, kaip jis elgtųsi, jeigu stebėtų patyčias arba pats taptų jų auka. Tokios diskusijos – pirmas žingsnis problemos sprendimo link. 

Tėvai kuria saugias mokyklas

Kad ir kokį vaidmenį atliktų Jūsų vaikas – skriaudėjo, nukentėjusiojo ar stebėtojo – svarbiausia, kad spręsdami patyčių problemą tinkamai informuotumėte apie tai mokyklos darbuotojus. Galima kreiptis į tam tikrą mokytoją, jei patyčios vyksta būtent to mokytojo klasėje, pvz., į kūno kultūros mokytoją, jei tai vyksta sporto salėje ar persirengimo kambariuose. Galima kreiptis į direktorių, jei patyčios vyksta drabužinėje, koridoriuose, popamokinių užsiėmimų metu, pakeliui į ar iš mokyklos arba jei ši problema nesiliauja klasėje. Galima kreiptis į aukštesnio lygio valdžios institucijas, prižiūrinčias mokyklas, pvz., švietimo skyrius, jei mokyklos darbuotojai nereaguoja į patyčias tarp vaikų.

Tėvai gali padėti kurti saugias mokyklas:

  • Aptarkite su savo vaiku mokyklos disciplinos tvarką. Parodykite, kad gerbiate taisykles, ir padėkite vaikui suprasti, kodėl jos yra būtent tokios.
  • Įtraukite savo vaiką į tinkamo elgesio namie taisyklių kūrimą.
  • Kalbėkite su savo vaiku apie prievartą, agresiją, kurią jis mato per televiziją, vaizdo žaidimuose, mokykloje ir pan. Padėkite savo vaikui suvokti agresyvaus elgesio padarinius, žalą.
  • Mokykite savo vaiką spręsti problemas ne smurtu.
  • Padėkite savo vaikui rasti būdų, kaip išreikšti pyktį nežeidžiant kitų žmonių nei žodžiu, nei fiziškai.
  • Atkreipkite dėmesį į bet kokį savo vaiko elgesį, keliantį nerimą.
  • Būkite atviri bendrauti su savo vaiku.
  • Išklausykite savo vaiką, jei jis dalijasi savo rūpesčiais.
  • Būkite įsitraukę į savo vaiko mokyklos gyvenimą, bendraukite su jo mokytojais, lankykitės susirinkimuose.

Įsitraukite į įvairią mokyklinę veiklą, kuria sprendžiama smurto, patyčių problema.

Kur kreiptis pagalbos?

Patyčių situacija gali būti išspręsta, kalbantis su joje dalyvaujančiais vaikais. Tačiau yra ir tokių situacijų, kur reikalinga specialistų pagalba tiek vaikams, tiek jų tėvams. Jei kyla sunkumų sprendžiant patyčių problemą, svarbu ieškoti pagalbos. Toliau išvardintos organizacijos, kur galima būtų kreiptis.

VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialas Vaiko raidos centras. Įvairiapusė (psichologinė, socialinė, medicininė) pagalba vaikams, paaugliams ir jų tėvams. Kreipiantis reikalingas gydytojo siuntimas. Vaiko raidos centre yra suteikiamos nemokamos ambulatorinės ir stacionarinės paslaugos. Daugiau informacijos www.raida.lt

Všį Paramos vaikams centras. Teikia psichologinę, psichiatrinę, socialinę ir teisinę pagalbą. Daugiausiai yra orientuojamasi į prievartą patyrusius vaikus ir siekiama padėti jiems įveikti traumuojančios patirties pasekmes. Daugiau informacijos www.pvc.lt irwww.vaikystebesmurto.lt

VšĮ Saugaus vaiko centras. Psichologinė pagalba vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Vaikus ir paauglius konsultuoja dėl mokymosi, elgesio, bendravimo, emocinių problemų, teikia pagalbą krizėje esantiems, prievartą patyrusiems vaikams ir jų šeimoms. Daugiau informacijos www.saugus-vaikas.lt

Šeimos santykių institutas. Teikia individualią bei grupinę pagalbą suaugusiems ir vaikams įvairių sunkumų atvejais, konsultuoja sutrikusių santykių šeimoje klausimais, teikia medikamentinę pagalbą. Daugiau informacijos www.ssinstitut.lt

Jaunimo Psichologinės Paramos Centras.  Centre dirba budintis psichologas, kuris:

-  teikia pirminę, nemokamą psichologinę pagalbą;
-  organizuoja skubią pagalbą psichologinių krizių atvejais;
-  padeda rasti informaciją apie tolimesnės pagalbos galimybes;
-  tarpininkauja susisiekiant su reikiamais specialistais ar įstaigomis.

Konsultacijos nemokamos, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra. Daugiau informacijos www.jppc.lt

Psichikos sveikatos centrai paprastai yra įsikūrę poliklinikose kaip atskiras jų skyrius. Juose vykdoma pirminė psichikos sveikatos priežiūra, tai reiškia, kad medicininė, psichologinė ir socialinė pagalba teikiama ambulatoriškai – pacientai gyvena savo namuose, o iš anksto užsiregistravę ir atvykę į PSC, gali gauti jiems reikalingas paslaugas.  PSC teikiamos pagalbos įvairovė priklauso nuo to, kiek ir kokie specialistai dirba centre. Įprastai PSC dirba psichologų, gydytojų psichiatrų, socialinių darbuotojų, psichikos sveikatos slaugytojų komanda (komandos specialistų skaičius priklauso nuo rajono gyventojų skaičiaus). Šios pagalbos galimybės yra visose savivaldybėse ir gali būti prieinamos visiems Lietuvos gyventojams.

Pedagoginės psichologinės tarnybos ─ tai įstaigos, teikiančios specialiąją pedagoginę ir psichologinę pagalbą vaikams, tėvams (ar vaiko globėjams, rūpintojams), gyvenantiems savivaldybės teritorijoje ir joje veikiančioms švietimo ir vaikų globos įstaigoms. Tarnyboje teikiamos psichologo, specialiojo pedagogo ir logopedo paslaugos. Kai kuriose tarnybose dirba ir vaikų psichiatrai. Pedagoginė psichologinė pagalba to paties miesto ar rajono, kuriame yra tarnyba,  vaikams bei jų tėveliams, yra  nemokama. 

Vaikų linija ─ tai emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams, į kurią jie gali kreiptis dėl pačių įvairiausių jiems iškylančių sunkumų, pavyzdžiui, dėl patiriamos prievartos, patyčių, nesutarimų su tėvais, bendraamžiais, išgyvenant netektį, galvojant apie savižudybę, arba kai tiesiog norisi kažkam išsipasakoti. Vaikai ir paaugliai gali kreiptis pagalbos skambindami nemokamu telefonu ar rašydami laiškus. Daugiau informacijoswww.vaikulinija.lt.

Informaciją pagal svetainę bepatyciu.lt parengė Eržvilko gimnazijos psichologė Virginija Krikščionaitienė.