Rugsėjis švelnus kaip kailiukas katės,
Jis Vasarą šiandien namo išlydės,
Miške pakabintą drabužį jos žalią
Jis šiąnakt nuspalvins kaip vaiko knygelę…
J. Erlickas „Rugsėjis“
Rudenėlio šventė – tai diena, kai pradinukai supranta, koks nuostabiai gražus yra šis metų laikas. Daugiausiai įspūdžių ir gražių žodžių sulaukė rudens gėrybių parodėlė. Pradinukų ir jų tėvelių sukurtais įvairiausiais personažais, jų apgalvotomis smulkiausiomis detalėmis žavėjosi būriai smalsuolių.
Tądien gimnazijoje vyko ne tik parodėlė. Pradinukų klasės buvo pasipuošusios rudens darbeliais, mokiniai liejo spalvas, tapė rudens paveikslus, jais puošė savo stendus. 1–2 klasių mokiniai praplėtė žinias apie medžius, krūmus, žaidė interaktyvius žaidimus, žiūrėjo inscenizaciją „Grybų karas“, kuri nepaliko abejingų. Vyresnieji pradinukai susirungė protų mūšyje „Rudens mozaika“. Kodėl medžiai numeta lapus? Kokia spalva nusidažo beržų ir klevų lapai? Kodėl rudenį tiek daug voratinklių? Komandos, norėdamos atsakyti į šiuos ir kitus suktus klausimus, turėjo ne juokais susimąstyti. Pralaimėjusiųjų nebuvo. Mokiniai džiaugėsi teisingais atsakymais, stebėjosi naujienomis, grožėjosi rudens vaizdais. Svarbiausia – linksmai kartu praleistas laikas.
Kol pro langą dar skaisčiai šviečia saulutė, kol dar gali lakstyti po pievą ir žaisti su nukritusiais lapais vienmarškinis, supranti, jog ruduo – pats nuostabiausias metų laikas.
