2023 m. balandžio mėn. 09–16 dienomis buvo organizuojamas tarptautinis Jurbarko ir Chemnitz (Vokietija) dekanatų jaunimo centrų bendradarbiavimo projektas „Jaunimas: tiltai į Europą“, kuris vykdomas daugiau nei 15 metų, kasmet vis kito partnerio šalyje. Žinoma, Covid-19 pandemijos metu bendradarbiavimas buvo sustabdytas.
Pagrindinis projekto tikslas – katalikiško jaunimo bendravimas per patirties pasidalijimą, šalių kultūros pažinimą, meninę ir sportinę veiklą ir tikėjimo liudijimą. Pagrindinės bendravimo kalbos buvo anglų ir vokiečių. Žinoma, kad vokiečiai bandė įsiminti ir keletą lietuviškų žodžių. Jaunimui buvo puiki paspirtis suprasti, kaip gera mokėti užsienio kalbą, kuria gali dalintis savo mintimis, požiūriu.
Šiais metais į Vokietiją vyko Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus ir Eržvilko gimnazijų mokinės, lydint mokytojai Irmai Savickaitei ir Eržvilko gimnazijos socialinei pedagogei Jolitai Mockaitienei.
Pirmasis susitikimas – Dresdene, kuriame mūsų laukė nauji draugai. Jaunuoliai projekte dalyvauja apie du metus. Visa savaitė buvo pilna naujų susipažinimų, bendrų patirčių, žinių ir pokalbių. Susipažinę su Dresdeno ir Chemnitz miestų istorija, architektūra, ieškojome ir Lietuvos ženklų. Jaunuoliai diskutavo apie Europos Sąjungos viziją, problemas, kūrė filmukus anglų kalba: rasizmo, klimato ir taikos temomis, kartu skaitė Šv. Raštą ir šventė Šv. Mišias, kuriose Dievo žodis buvo skaitomas ir lietuviškai.
Žinoma, kad savaitė buvo pilna žaidimų, šokių ir dainų, keliavimo pėsčiomis po Saksonijos Šveicarijos nacionalinį parką, apsilankymu buvusiose kalkių kasykloje-muziejuje ir kt.
Lietuvės dalinosi ir lietuviškomis Velykų tradicijomis – supažindino įvairiomis kiaušinių dažymo technikomis, ruošė vakarienę.
Pažinti krašto kultūrą, papročius taip pat galėjome bendraudami ir svečiuodamiesi vokiečių katalikų šeimose, kurie lietuves ypač šiltai sutiko.
Šeštadienį, balandžio 15 dieną, buvo paskutinė viešnagės diena. Šią dieną, vyko bendros veiklos keramikos dirbtuvėse – kiekvienas dažė šiam susitikimui atminti pasirinktą indą, lėkštę ar puodelį. Vakare buvo suorganizuotas atsisveikinimo vakaras, Šv. Mišios su palaiminimu, kad kelionė namo būtų sėkminga. Nors savaitė prabėgo labai greitai, tarp dalyvių užsimezgė graži draugystė, todėl visų akyse tvenkėsi ašaros. Išsiskyrėme neilgam. Rudenį lauksime vokiečių vizito pas mus.
Socialinė pedagogė Jolita Mockaitienė
